Viešpats

Prisipažinsiu, kad nelabai mėgstu sekti savo finansinių reikalų. Bijau bankomate ar internete patikrinti, kiek kortelėje liko pinigų. Nemalonu skambinti specialiu numeriu ir pasidomėti, kokią sumą šį mėnesį jau prašnekėjau telefonu. Sumokėjęs už prekes parduotuvėje ar bare už alų, niekada nežiūriu į sąskaitą. Tiesiog man šie dalykai yra nejaukūs.
Sakysite, esu skrudžas, o gal koks vartotojiškos visuomenės priešas. Anaiptol. Uždirbu nelabai daug, tačiau pakankamai. Nemėgstu taupyti, daug litų išleidžiu visokioms smulkmenoms.
Tiesiog niekaip negaliu suprasti buhalteriško gyvenimo būdo. Kam reikia tuos pinigus skaičiuoti? Kodėl aš turiu taupyti ateičiai, jei gyvenu dabar. Kam to reikia? Iš kitos pusės, nekenčiu dabar vyraujančio prekybos centrų kulto ir “akropolio” stiliumi gyvenančių žmonių. Kalbos apie 10 centų “Norfoje” pigesnę varškę ar nuolaidų akcijas lenkiškiems unitazams mane siutina.
Žodžiu, kalbėti apie pinigus, jais žavėtis ir jų norėti yra nekoks lygis. Apsipirkimo kultūra taip pat nežavi. Geriau pinigais klijuoti sienas. Bus jaukiau. Arba juos padirbinėti ir vėliau dalinti gatvėje žmonėms. Tada tau jie šypsosis. Arba aukoti Valdovų rūmams. Čia bajeris.

This entry was posted on Antradienis, Lapkričio 22, 2005 at 23:19. You can skip to the end and leave a response.