Viešpats

Prisipažinsiu, kad nelabai mėgstu sekti savo finansinių reikalų. Bijau bankomate ar internete patikrinti, kiek kortelėje liko pinigų. Nemalonu skambinti specialiu numeriu ir pasidomėti, kokią sumą šį mėnesį jau prašnekėjau telefonu. Sumokėjęs už prekes parduotuvėje ar bare už alų, niekada nežiūriu į sąskaitą. Tiesiog man šie dalykai yra nejaukūs.
Sakysite, esu skrudžas, o gal koks vartotojiškos visuomenės priešas. Anaiptol. Uždirbu nelabai daug, tačiau pakankamai. Nemėgstu taupyti, daug litų išleidžiu visokioms smulkmenoms.
Tiesiog niekaip negaliu suprasti buhalteriško gyvenimo būdo. Kam reikia tuos pinigus skaičiuoti? Kodėl aš turiu taupyti ateičiai, jei gyvenu dabar. Kam to reikia? Iš kitos pusės, nekenčiu dabar vyraujančio prekybos centrų kulto ir “akropolio” stiliumi gyvenančių žmonių. Kalbos apie 10 centų “Norfoje” pigesnę varškę ar nuolaidų akcijas lenkiškiems unitazams mane siutina.
Žodžiu, kalbėti apie pinigus, jais žavėtis ir jų norėti yra nekoks lygis. Apsipirkimo kultūra taip pat nežavi. Geriau pinigais klijuoti sienas. Bus jaukiau. Arba juos padirbinėti ir vėliau dalinti gatvėje žmonėms. Tada tau jie šypsosis. Arba aukoti Valdovų rūmams. Čia bajeris.

“Tai yra fantastiškas, neeilinis įvykis”, - gėrisi Lietuvos didysis kunigaikštis AMB dviejų cirko artistų komerciniu “užsišaldymu lede” - triuku, už kurį jie gavo ne tik honorarą, bet ir vyriausybinį apdovanojimą.
“Per internetą nuėjo į visą pasaulį informacija, kad yra Lietuva, kad Lietuvoj yra tokie žmonės, kurie ėmėsi ... tokio žygdarbio”, - neslėpė susijaudinimo premjeras.
“Nepasakyčiau, kad čia vien tik šou, kad vien tik televizijai padaryta”, - interviu radijui svarstė Algirdas Mykolas.

Iš tiesų mylime savo didvyrius. Dovanojame jiems tūkstančiais litų vertinamas valstybines premijas, plojame katučių magams ar tualetinio popieriaus burtininkėms. Prisigaminame įvairiausio plauko muzikos žvaigždžių, vėliau stebimės netikėtais jų karjeros posūkiais. Jei krepšininkai laimi, kabiname jiems laurų vainikus, pralošia – apspjaudome.
Viską vertiname tik juodai arba baltai – kitų spalvų mums nėra. Valdžia yra blogai, nors ir ką darytų. Mokesčių inspekcija yra blogai, nors mokesčių pinigais išlaikomos mokyklos ar ligoninės. Žiniasklaida yra gerai, nes jie kovoja už teisybę, tačiau žurnalistai yra blogai, nes jie kapstosi kur nereikia ir drabstosi purvais. Mes patys sau esame geri, nors visi aplinkiniai galvoja kitaip.
Viešpatie, gražink mums pavasarį...

Sako, kad mūsų ekonomika kyla kaip ant mielių. Sako, kad padarysime stebuklą - Europą pavysime per penkiolika metų (taip seimūnams vakar pareiškė mūsų prezidentas).
Ir kodėl netikėti? Juk lyg ir algos kyla, parduotuvės dygsta kaip grybai, o nusipirkti butą sostinėje už varganus šimtą tūkstančių kažkaip jau nepavyksta.
Kertame medieną, siuvame pigius drabužius ir viską parduodame užsieniui – štai kur “Baltijos tigro” stiprybė! Politikai sako, kad taip verždamiesi pakartosime Airijos stebuklą (dar prieš keletą dešimtmečių šita šalis nedaug kuo skyrėsi nuo dabartinės Baltarusijos, dabar lenkia Britaniją).
Ar yra pagrindo optimizmui? Juk žemiau Sacharos esančių Afrikos šalių eksporto ir BVP santykis siekia 29 procentus – kur kas daugiau nei Lietuvos! Tačiau Afrikos ekonomikos eksportuoja tik nedidelės vertės gavybos gaminius bei žemės ūkio produktus, todėl niekaip negali išsikapstyti iš skurdo.
Taigi, tik tehnologijos, disponavimas žiniomis bei aukšta darbuotojų kvalifikacija yra pagrindiniai ekonomikos ramsčiai. Airija tai suprato jau seniai – vos įstojusi į ES ji nepuolė investuoti ES paramos į asfaltą ir betoną, tačiau lėšas nukreipė žinių ekonomikos kūrimui. Rezultatas dabar akivaizdus: šalyje didžiules gamyklas turi Microsoft, Intel ar Sony.
Juk pagaminti aukštos kokybės mikro lustą, tai ne nukirsti medį ir iš jo išpjauti lentą. Tai didelės pridėtinės vertės prekės gamyba, kurią kartu kuria mokslininkai, IT specialistai. Tai prekė, kuri stimuliuoja didelę šalies ekonomikos dalį.
Deja, Lietuva kol kas gali pasigirti pigių baldų ar praeitin grimzdančių kineskopų gamyba. Net ir pasaulis tai pastebi.
Gal ir nereikia visko taip dramtizuoti ir tapyti šalies paveikslą pilkai juodomis spalvomis. Kaip nors juk išsisuksime, ar ne? Tačiau valstybės vyrai, kurdami ateities Lietuvą galėtų nusiimti rožinius akinius ir vieną kartą pažvelgti realybei į akis.

Žmona užsigeidė naujo dulkių siurblio - esą dabartinis siurbia pernelyg silpnai. Dievažijuosi jai, kad šis aparatas buvo pirktas "Maximoje" dar prieš pusmetį, todėl visai geras. Maniškė neatlyžta - reikia ir viskas.
Esu ramus žmogus, todėl savo patelei atleidžiu ir bindzenu "Maximom" - siurblio pirkti. Mintyse keiksnoju prakeiktą švaros amžių. O juk dar visai neseniai žmonės ant purvinos molinės aslos sėdėjo - ir nieko, nenumirė.
Ant vienos namo sieno pamatau užrašą - dirbk, pirk, mirk. Šalia dar penkialapis kanapės lapas nukeverziotas.
Ech, žinau aš tuos nepraustaburnius pankus, anarchistus, antiglobalistus ir kitokį socialistinės minties iškreiptą jaunimėlį. Bando pateisinti savo tingėjimą, todėl ir prisigalvoja tokių manifestų.
Paspartinu žingsnį, juk žmona pirkinio laukia. Tačiau į galvą lenda šita nelemtoji trijų žodžių seka. Kodėl norint mirti reikia pirkti? O gal galima pirkti, tačiau nedirbti? Arba visai nemirti?
Tpfu... Nusispjaunu ir skubu pirmyn. Priešais mane "Maxima". Dar pora žingsnių ir aš buitinės technikos skyriuje. Išgelbėtas...

Kaip žinia, popiežiui širdelė tai plaka, tai stovi vietoje. Vatikano medikai daro viską ką gali, kad šventojo tėvo gyvybė būtų išgelbėta. Tarp gyvybės ir mirties. Kaip galima pavadinti tokią žmogaus būseną? Taip, atspėjote - tai koma.
Koma būtų pati baisiausia Karolio Wojtylos gyvenimo atomazga visam katalikų pasauliui. Iškiltų dilema - palikti popiežių prijungtą prie aparatų arba tuos apartus atjungti - t. y. popiežių nužudyti.
Moksliškai toks veiksmas vadinamas eutanazija.
Nors kiek apsišvietęs pilietis žino, kaip įnirtingai dabartinis Dievo vietininkas žemėje kovoja prieš blogį - nesantuokinę meilę, abortus ir eutanaziją. Likimo ironija :)
Kaip reikės elgtis aukštiems Vatikano šulams? Skelbti konklavą, esant pusiau gyvam popiežiui? O gal samdyti kokį turką, kad šis atjungtų aparatus?
Šiuolaikinės gyvybę palaikančios mašinos gali prailginti žmogaus gyvybę laaaabai ilgam. Tačiau kiek ilgai galima laukti?

Kaip žinoma, biržos makleris dažniausiai tik vykdo klientų pavedimus. Tačiau kyla nemažai abejonių, ar šios profesijos atstovai nesinaudoja savo išsikirtine padėtimi pirkdami ar parduodami vertybinius popierius biržoje. Yra nuskambėję keletas manipuliacijų neleistina prekyba, tačiau tai ir viskas.
Rinkoje dirbančius žmones kontroliuoja ne tik kokia profesinė etika, tačiau ir Vertybinių popierių komisija. Visai neseniai šitie kontrolieriai pasižadėjo sekti ir maklerių santykius su žiniasklaida. Dažnai manipuliuodami informacija, FMĮ atstovai per spaudą veikia rinką, prognozuoja akcijų kainas ir taip įtakoja investuotojų lūkesčius.
Tačiau niekas nešneka apie žurnalistų galimybes prekiauti biržoje. Turėdami galimybę būti arti informacijos, žiniasklaidininkai puikiai lošia rinkoje. Situacija yra kebli: iš vienos pusės žurnalisto etika neleidžia to imtis, nes viešosios nuomonės skleidėjas turi būti nešališkas ir objektyvus. Iš kitos pusės, nei vienas įstatymas nenumato jokio realios atsakomybės žurnalistui už tokią saviveiklą.
Vakaruose tai jau seniai sutvarkyta - žurnalistas, kaip ir bet kuris gerai visuomenėje matomas žmogus privalo deklaruoti savo interesus. Jei jis kažką slepia, darbdavys dažniausiai jam parodo į duris. Be to, žurnalistų organizacijos Vakaruose nėra tokios bedantės, kaip Lietuvoje. Jos taip pat stengiasi "išvalyti" žurnalistų klaną nuo įvairių biznierių.
Pats pažįstu ne vieną verslo žurnalistą prekiaujantį VVPB. Dažniausiai tokie veikėjai užima gerus postus naujienų agentūrose BNS ar ELTA, todėl gali lengvai manipuliuoti informacija. Keletas žurnalistų-prekiautojų atstovauja "Verslo žinias".
Taigi, ar galite pasitikėti tokia žiniasklaida, kuri dirba ne visuomenės interesui, o savo kišenei?

- Sveiki, kalbuosi su ponu Ringaudu?
- Taip, klausau.
- Čia jums skambina iš bendrovės "Grispis". Ar galėtume pas jus užsukti?
- Į darbą?
- Ne, į namus.
- Pala, pala. Nesupratau kažko.
- Mes norėtume jums parodyti savo produkciją: pagalves, užklotus.
- Vistiek nesupratau, iš kur jūs gavote mano telefono numerį ir žinote mano vardą?
- Tai čia telemarketingas, suprantate... Tai ar galime užsukti?
- Ne.

Štai tokiame pokalbyje šiandien teko dalyvauti šių eilučių autoriui. Mįslingas skambutis, kažkokios prekės, pačios lendančios į namus.
Sparčiai plintančios technologijos ir žmonių noras įsitinklinti kuria virtualią erdvę. Bet kada esi pasiekiamas mobiliuoju telefonu, didelė tavo sielos dalis tūno žiniatinklyje. Normalu, kad esant tokiam būviui pradedi jausti paranoją, kad tave kažkas seka. Net ir nelabai svarbu kas - googlas, omnitelis ar VSD. Visi jie vienodi.
Ne tiek baisu, kad tavo duomenis gali pavogti ir vėliau juos panaudoti blogiems ketinimams. Šiurpiausia, kad jie lenda į tavo smegenis ir bando suvokti tavo poreikius greičiau, nei tu pats juos pajauti.
Juokaujama, kad protingi žmonės jau seniai nesišneka. Jie kalba patys vieni - su savimi. Nekeista, kad viešumo amžiuje taip norisi vienumos.